Jau pats laikas būtų išnykti šiai prakeiktai pilkumai ir šiam beviltiškam liūdesiui. mokslai kuo toliau, tuo labiau slegia, žmonės taip pat dingsta kažkur neaiškiomis priežastimis ir būtent tada, kada jų labiausiai reikia. bet taip buvo visada, tik kažkodėl niekaip nesugebu prie to įprasti. sunku net prisiversti atsiversti knygas, o neviltis kuo toliau, tuo ima labiau.. ir kaip norėčiau galėti apkaltinti rudenį dėl šios sumautos savijautos, bet, matyt, nuo savęs pabėgti sunkiau, nei būčiau galėjusi įsivaizduoti.
o lova kiekvieną rytą kviečia pasilikti, tik aš niekaip negaliu, nors taip beprotiškai to noriu. ir galėtų dabar pat iš dangaus imti kristi didžiulės snaigės, kartu su savim atsinešančios džiaugsmą, laimę ir šilumą ir panaikinančios visą šį rudenį,kažkodėl tokį sunkų, nors ir buvusį gražų kaip niekada seniau...
No comments :
Post a Comment
Hello beautiful! Thank You so much for Your comment, I appreciate it very very much!