It's time to fly

Per pastaruosius mėnesius viskas vyksta tokiu greičiu, kad kartais sunku spėti susigaudyti tarp visų įvykių, jausmų ar emocijų. Obelys jau seniai be žiedų, jau ir alyvos spėjo nužydėti, o šį penktadienį mano paskutinis skambutis ir tada mes paskutinį kartą visi kartu stovėsim ant scenos ir dainuosim bendrą dainą apie savo skrydį į gyvenimą. Labai keista kasdien matyti visus dvyliką metų matytus žmones ir suprasti, kad su jais viskas jau baigta, kad mums liko tik keli formalumai kaip egzaminai, išleistuvės ir viskas, mes jau nebe abiturientai, jau nebe mokiniai. Keista suprasti, kad po šios vasaros jų visų nebesutiksiu, kad kai kurių nesutiksiu niekada, kad nebematysiu visų mokytojų, visų veidų, kuriuos mačiau tiek metų, kad net spėjau nuo jų pavargti, keista, kad visų gyvenimai po šios vasaros visiškai pasikeis. Atrodo dar neseniai tą apsiniaukusį rugsėjo pirmosios rytą stovėjau prie mokyklos durų ir drauge su kitais abiturientais žengėm į mokyklą paskutiniams savo metams joje, o dabar jau viskas, visi jau pasiruošę išskristi, eiti į savo gyvenimą ir nors dar kartais turim pamokų, dar kartais susitinkam, bet iš tiesų mes jau senokai viena koja nebe mokykloj. Dabar kasdien kai kurios pamokos įvyksta paskutinį kartą gyvenime, pamažu grąžinu visus vadovėlius, su mokytojais atsisveikinam visam laikui ir jie linki sėkmės gyvenime, linki būti laimingiems. O juk viskas mokykloje liks taip pat, bus kitas rugsėjis, visi vėl sugrįš į savo suolus, pas savus mokytojus, vėl bus šimtadienis, paskutinis skambutis, egzaminai – viskas kaip visada, tik labai neįtikėtina tai, kad ten nebebus visų mūsų, kad visi išsibarstys po pasaulį ir vienintelis mus siejantis dalykas liks tai, kad tiek daug metų praleidom visi kartu, nors su kai kuriais net neteko deramai susipažinti...