I'd never be me without the security of your loving arms

Taip įsisukau tarp viso darbų maratono, kad nė nesuspėjau pastebėti, kaip staiga atėjo lapkritis. Visi buvo teisūs sakydami, kad universitete laikas lekia nepastebimai - tik tampi studentu, o žiūrėk, jau pirmosios tavo studentiškos kalėdos, kurias jau turime pradėti planuoti. Niekada nebuvau tarp tų žmonių, kurie vos praėjus vasarai ima laukti Kalėdų, bet panašu, kad reikės prisitaikyti prie skubančio gyvenimo, nes dabar Kalėdos ateina anksčiau (kaip, beje, ir sniegas). Nors Kalėdos vienas nuostabiausių dalykų kiekvienuose metuose, bet atrodo kažkaip netinkama pradėti jų laukti taip anksti, kai lauke pilna rudeninio lietaus balų ir jokiomis Kalėdomis man kol kas nė nekvepia. Man dar truputėlį per daug trūksta šiltų ir ilgų vasaros dienų, kai saulė nusileidžia labai vėlai, kai galima stebėti nuostabius saulėlydžius ir prieš akis laukia milijonai maloniausių planų.
Taip nuolatos ir skęstu tarp visų milijonų knygų, straipsnių, kuriuos turiu perskaityti, tarp ruošimosi koliams, tarp SA darbų ir viso kito, dėl ko poilsio laikui beveik nebelieka. Jau pamiršau, ką reiškia ramiai prisėsti ir žiūrėti filmą ar serialą, knygos į rankas nebuvau paėmusi jau porą mėnesių, bet laimė, kad po ilgų nesėkmingų paieškų, pagaliau netikėtai gavau išsvajotąją The Great Gatsby, kurią sau prisižadėjau kuo greičiau perskaityti, nepaisant visų kitų darbų.
Pastarosios dvi savaitės taip išmušė mane iš ir taip gan nestabilių vėžių, kad prireiks laiko, kad sugrįžčiau į bent jau pakenčiamą gyvenimo ritmą. Taip mano dienos ir lekia tarp universiteto, šimtų darbų, kurių krūva kaupiasi daug greičiau, nei sekasi ją mažinti ir tarp trumpučių susitikimų su mylimiausiais žmonėmis. Tada kartais tenka sustoti ir prisiminti, kad praėjo jau du mėnesiai universitete ir kad iki šių metų, kuriems niekaip nerasčiau apibūdinimo, pabaigos vos pora mėnesių..
Negaliu sau atleisti, kad apleidau visas savo labai mėgstamas veiklas ir kasdien žadu sau prie jų sugrįžti, tik laikas taip ir lekia pro šalį... Bet visa laimė, kad mano gyvenime yra tokių nuostabių žmonių, kurie net ir patį lietingiausią lapkričio vakarą gali paversti tokiu jaukiu ir maloniu ir rudeninės gatvės, kuriomis tenka žingsniuoti pasislėpus po milžinišku skėčiu, nebeatrodo tokios jau nemalonios, kai širdyje tiesiog gera.