Stuck in her daydream

Vis galvoju, kaip keistai man prasidėjo šie metai. Visada metų pradžia primena kažkokį nesusipratimą, bet šiemet tai ypač keistas ir sunkus laikas. Viską pradėjusi sesija surijo visas jėgas, kurias dar buvo galima iš manęs atimti, o ir truko ji ilgiau, nei fiziškai galėjau pakelti. Manydavau, kad metų pabaiga turi būti simbolinė riba visiems apmąstymams apie metus, bet atrodo, kad šiemet viskas susimaišė ir metų pradžia labiau skirta apmąstymams apie gyvenimą. Kasdien galvoju, kodėl viskas gaunasi taip, kodėl sprendimai, atrodę patys teisingiausi, gyvenime tampa bene pačiais labiausiai netikusiais. Galvoju, kodėl taip sunku surasti savo žmones ir būtent tada, kai jau atrodo, kad susigrąžinai juos visam laikui, jie ima ir dingsta be aiškių priežasčių ir labai liūdna pagalvoti, kad žmonės, buvę pačiais brangiausiais, tampa visišku nieku ir apie jų gyvenimą visiškai nieko nebežinai. Juk visada labiausiai nuvilia tie, kurie žadėjo visada būti kartu. Skaudi tiesa, prie kurios neįmanoma priprasti. Ir keista kaip lengvai prarandama tai, kas buvo kurta daug metų, bet tada gyvenime atsitinka kažkas, nesusikalbėjimas, nesusipratimas ir viskas, baigiasi viskas, kas buvo geriausia ir žmonės tampa tik dar vienais veidais nuotraukose, primenančiose apie smagias dienas. Ir žmonės, gyvenantys už tūkstančių kilometrų neatrodo tokie tolimi kaip tie, gyvenantys tame pačiame mieste... Kasdienybėje taip trūksta nuoširdumo, paprastumo ir šiltų šypsenų, o visi atrodo kažkokie nutolę ir gyvenantys savo pasauliuose. Kasdien laukiu bent menkiausių pavasario ženklų, bandau užuosti jį ore nors truputėlį, bet akivaizdu, kad žiema vis dar čia visu savo (ne)gražumu ir nieko čia nepakeisi dar artimiausius mėnesius. Vis dėlto aš tikrai nekenčiu žiemos, nekenčiu šalčio ir kasdien laukiu saulės, kuri pasirodo taip retai. Vis prisimenu saulėlydžius, nuspalvinančius dangų gražiausiomis spalvomis, o saulėlydžiai niekada nebūna tokie gražūs kaip vasarą. Pasiilgau laisvės, to pačio maloniausio jausmo, kai žinai, kad laukia kažkas nuostabaus, kai jauti virpuliukus visame kūne nuo visų nuotykių, kurie tavęs laukia ir kuriuos jauti visa siela. Keisti tie gyvenimo dėsniai, kai po laikotarpio, apie kurį galima rašyti gražiausias atsiminimų knygas, seka toks truputėlį sumautas laikas, kuriame taip sunku surasti pabaigą, o dabar labiausiai norisi naujos ir geros pradžios.