Where is my mind?

Turiu įprotį kiekvieną jau labai vėlyvą naktį pažiūrėti pro langą į namus, stovinčius aplink ir surasti langus, kuriuose dar dega šviesos. Įdomiausia, kai jau trečia valanda nakties, kai beveik visur jau tamsu tamsu ir tada aš visuomet pagalvoju apie žmones, tuose keliuose vienišuose languose, kurie kažkuo panašūs į mane, visai nelaukiantys ryto. Naktis man magiškas laikas, kurio laukiu tikriausiai bene labiausiai visoje paroje, nors, atrodo, joje visiškai nieko nevyksta, bet tuo ir yra gera – ramu, tamsu, tylu, tik galybė minčių niekaip nenurimsta mano galvoje. Tokiomis naktimis kažkodėl visada prisimenu žmones, jau išėjusius iš mano gyvenimo, prisimenu laikus, kai buvo gera ir atrodė, kad taip bus visada. Ir gal ilgiuosi ne pačių žmonių, kurie dabar jau pernelyg pasikeitę, bet tų laikų, kai buvo gera su jais, prisimenu, kiek daug planų mes turėjom ir kaip viskas gavosi ne taip...
Naktimis prisiminimai kartais ima žudyti, nes niekada jausmai nebūna tokie kaip naktimis. Vos prisiminus vieną gerą įvykį, paskui jį seka kitas, tada dar kitas ir taip be galo, kol viskas susivelia į visišką minčių kratinį, dar dažniausiai lydimą muzikinio takelio, iš seniai praėjusių laikų, kuris tik dar labiau sustiprina ilgesio jausmą.
Ir nors žinau, kad viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti, bet kartais labai sunku prisiminti tai, ko dar nenorėjai paversti prisiminimais ir norėjai gyventi ten ilgėliau, nes liūdna, kai žmonės, su kuriais buvo gera, dingsta iš gyvenimo labai greitai, bet kad sugebėtum atsigauti, turi praeiti gerokai daugiau laiko... ir taip tokiomis naktimis lyg stengiuosi viską pergalvoti, lyg kažką išanalizuoti, bet visada rytui vis labiau artėjant, grįžtu mintimis prie dabartinės savęs ir nakčiai vis labiau švintant, atsisveikinu su ja iki kito susitikimo..