So she ran away in her sleep

Labai labai gera yra sulaukti keturių dienų savaitgalio, kai praėjus ketvirtadieniui ir penktadieniui vis dar turi dvi laisvas dienas, labai gera, kai dienas praleidi ruošiantis artėjančiam šimtadieniui, gera ateinantį penktadienį turėti tokį kasdienybei neįprastą planą ir dar geriau, kai vakarai būna tokie nuostabūs – su pačiais mylimiausiais žmonėmis, su vyno taurėmis, skaniausiais užkandžiais, geriausiais ir ilgiausiais pokalbiais ir tiesiog noru sustabdyti laiką, kad tokie vakarai galėtų tęstis kuo įmanoma ilgiau. Tik labai gaila, kad su žmonėmis, kurių pasiilgsti labiausiai, pavyksta praleisti mažiausiai laiko, gerai bent tiek, kad taip jis tampa labai labai ypatingas. O dabar orai tokie gražūs, po ilgų mėnesių gyventų nuolatinėje pilkumoje, truputį keista beveik kasdien sulaukti saulės spindulių ir aš kasdien vis labiau jaučiu artėjantį pavasarį, žiema lyg traukiasi, bėga kažkur, o šiemet man ji atrodo buvusi neįprastai trumpa ir nepaisant visų stingdančių šalčių praėjusi labai staigiai. Iš tiesų labai neįtikėtina atrodo tai, kad nuo praėjusio pavasario praėjo jau metai, tiesiog nesugebu to suvokti, bet tikriausiai šie metai visi bus tokie – viskas lekia ir lėks nepaaiškinamu greičiu ir nors  kiekvieną dieną stengiuosi kuo labiau įsiminti, bet viskas vyksta per greitai, mums, abiturientams, taip artėjant prie pabaigų, kurių vieni labai laukia, kiti nelaukia visiškai, bet kurios labai labai jaučiasi. Sunku patikėti, kad nuo kito penktadienio bus belikusios šimtas dienų ir aš tikrai nuoširdžiai nesitikėjau, kad viskas šiemet vyks taip beprotiškai greitai