I'm falling to pieces

Kaip aš norėčiau vėl važiuoti šia kryptimi, kai namais trumpam tampa Barselona, kai viską palieki toli toli nuo savęs ir trumpam apsigyveni pasakoje. Bet, žinoma, pasaka negali trukti amžinai, deja. Taip norėčiau bent trumpam ištrūkti kažkur, kur atrodo, kad gėris truks amžinai ir trumpam numalšinti kažkur tyliai galvoje šnekantį sveiko proto balsą, sakantį, kad tai tik sapnas, kuris ilgai nesitęs, nes ir vėl reikės sugrįžti namo, kur viskas dažniausiai neprimena pasakos. Aš taip pavargau nuo visko, kas nuolat mane persekioja ir niekaip nepalieka - nuo visų minčių apie egzaminus, apie bandomuosius, kurie jau po poros savaičių, nuo žmonių nesupratingumo, nuo neišsipildžiusių vilčių, nuo šito pragariško šalčio, nuo naktų, kuriose jau nebebūna sapnų, nuo galybės datų, faktų ir formulių  ir nuo visų minčių apie tai, kas bus toliau.. O juk tiesiog norėčiau dabar sėdėti kur nors viduryje Barselonos, gerti velniškai skanią kavą velniškai jaukioje kavinėje, būti ten, kur tiek daug laisvės, jokių įsipareigojimų ir nerimo, ir galvoti tik apie tai, kiek daug dar turiu pamatyti, kur turiu nuvažiuoti ir daug patirti.